Kodėl aš anksčiau bijodavau vyno parduotuvių

Prisipažinsiu atvirai – dar prieš kelerius metus įeidamas į vyno parduotuvę jaučiausi kaip per klaidą patekęs į fizikos olimpiadą. Lentynos pilnos butelių su prancūziškais, itališkais, ispaniškais pavadinimais, kažkokie metai, regionai, klasifikacijos… ir aš stoviu vidury su vienu klausimas galvoje: „Na ir kurį gi paimti?”

Dažniausiai pasirinkdavau pagal etiketės dizainą. Gražus lapas – imame. Juoda etiketė – atrodo solidžiai. Rezultatas? Apie 50% tikimybė, kad vynas patiks. Toks pat efektyvumas kaip monetos mėtymas.

Bet paskui sutikau vieną someljė, kuris per dešimt minučių išaiškino dalykus, kurių niekas man nebuvo pasakęs. Ir nuo tada viskas pasikeitė.

Pirmiausia – šalis ir regionas

Etiketėje visada yra šalis ir dažniausiai – regionas. Ir čia slypi pirmasis triukas: kuo konkretesnis regionas nurodytas, tuo geresnė vyno kokybė. Tai ne atsitiktinumas – tai taisyklė, kuri veikia beveik visur.

Pavyzdžiui, Prancūzijoje „Bordeaux” jau reiškia kažką konkretaus, bet „Pauillac” (kuris yra Bordeaux viduje) – tai dar aukštesnis lygis. Italijoje „Toscana” yra viena, o „Chianti Classico” – visai kitas pokalbis. Ispanijoje „Rioja” skamba gerai, bet „Rioja Reserva” iš konkrečios bodegos – dar geriau.

Logika paprasta: gamintojai, kurie didžiuojasi savo vieta, ją nurodo. Kas gamina masiškai ir vidutiniškai – slepiasi po plačiu regioniniu pavadinimu.

Metai – ne tik skaičius ant butelio

Daugelis žmonių žiūri į metus ir galvoja: „Senesnis = geresnis.” Tai mitas, kuris kainuoja pinigų.

Tiesa tokia – dauguma kasdienių vynų geriausi yra jauni. Balti vynai, rožiniai, lengvi raudoniai – juos geriausia gerti per 2-3 metus nuo derliaus. Jie nėra skirti laikymui, jie skirti mėgaujimuisi dabar.

Senėjimui skirti tik tam tikri vynai – tanino turtingi raudoniai iš Bordeaux, Barolo, Brunello, kai kurie Burgundijos. Ir net jie reikalauja tinkamų sąlygų laikymui. Jei butelis stovėjo kažkur parduotuvės lentynoje šilumoje ir šviesoje – metai nieko nereiškia.

Praktinis patarimas: perkant iki 15-20 eurų vynų, metai svarbūs tik tiek, kad jis nebūtų per senas. Baltiems – ne vyresnis nei 3-4 metai, raudoniems – iki 5-6.

Tas paslaptingasis alkoholio procentas

Štai čia yra vienas mano mėgstamiausių „someljė triukų”, apie kurį beveik niekas nekalba paprastai.

Alkoholio procentas etiketėje pasako labai daug apie vyno stilių. Žemas alkoholis (11-12,5%) dažniausiai reiškia lengvesnį, gaivesnį, rūgštesnį vyną – tokius mėgsta žmonės, kurie nori kažko lengvo prie žuvies ar tiesiog karštą dieną. Aukštas alkoholis (14,5-15,5%) – tai pilnakūnis, sodrus, šiltas vynas, kuris tinka prie raudonos mėsos ar tiesiog žiemos vakarui prie židinio.

Vidutinis alkoholis (13-14%) – tai dažniausiai universaliausi vynai, tinkantys daugeliui situacijų.

Kai kitą kartą stovėsi prie lentynos ir nežinosi ką rinktis – pažiūrėk į alkoholio procentą ir pagalvok, ko nori šį vakarą.

Rezerva, Gran Reserva ir kiti žodžiai, kurie kažką reiškia

Ispanijoje ir kai kuriose kitose šalyse etiketėje rasite žodžius kaip „Crianza”, „Reserva” ar „Gran Reserva”. Tai nėra marketingo triukai – tai oficialiai reglamentuotos kategorijos, kurios nurodo, kiek laiko vynas brandinto ąžuolo statinėse ir buteliuose.

„Crianza” – minimalus brandinimas, jaunesnis ir gaivesnis stilius. „Reserva” – ilgesnis brandinimas, sudėtingesnis charakteris. „Gran Reserva” – tik geriausi metai, ilgiausias brandinimas, dažniausiai ir aukščiausia kaina.

Italijoje panašiai veikia „Riserva” žymėjimas. Prancūzijoje sistema kitokia – ten svarbesni yra klasifikacijos lygiai kaip „Premier Cru” ar „Grand Cru”.

Šių žodžių išmokimas užtrunka gal 20 minučių, bet sutaupo daug nusivylimų.

Kai etiketė meluoja (arba tiesiog nieko nesako)

Yra vienas dalykas, kurį reikia žinoti: graži etiketė ir vyno kokybė koreliuoja atvirkščiai. Rimti gamintojai dažnai turi nuobodžias, tradicines etiketes. Jie investuoja į vynuogyną, o ne į dizainerį.

Taip pat reikia žinoti, kad „Table Wine” arba „Vino da Tavola” tipo žymėjimai reiškia žemiausią oficialią kategoriją. Tai ne automatiškai blogas vynas, bet tai ženklas, kad gamintojui nerūpėjo arba negalėjo atitikti aukštesnių standartų.

O štai „Estate Bottled” arba „Mis en bouteille au château/domaine” – tai geras ženklas. Reiškia, kad vynas buvo pagamintas ir supilstytas toje pačioje vietoje, kur augintos vynuogės. Mažiau tarpininkų, daugiau kontrolės.

Nuo šiol tu jau ne tas pats žmogus vyno parduotuvėje

Žinau, kad visa tai gali atrodyti daug informacijos iš karto. Bet iš tikrųjų viskas susiveda į kelis paprastus klausimus, kuriuos užduok sau prie lentynos: koks regionas nurodytas – platus ar konkretus? Koks alkoholis – lengvas ar sodrus? Ar yra brandinimo žymėjimas? Ar etiketė atrodo kaip rimto gamintojo, o ne kaip prekybos centro privatus ženklas?

Nereikia tapti someljė. Nereikia mokytis visų Burgundijos vietovardžių ar Bordeaux klasifikacijos. Pakanka šių kelių dalykų, ir jau esi žingsniu priekyje prieš save prieš metus. O kiekvienas butelis, kurį atidarysi su šiomis žiniomis – bus ir nedidelis atradimas, ir mažas pasididžiavimas savimi. Ir tai, draugai, yra geriausia užkanda prie bet kokio vyno.