Rudenį, kai mokyklos koridoriai vėl pilni šurmulio, prasideda ir kita kasmetinė drama – tėvai stoviniuoja prie sporto klubų durų, spausdami rankose lankstinukus, ir svarsto: gal dukrai tiktų šokiai, o gal geriau plaukimas? Sūnus – gal krepšinis, gal dziudo? Klausimas atrodo paprastas, bet iš tiesų jis panašus į bandymą įminti mįslę neturint visų raidžių.

Kalbėjausi su keliais treneriais, dirbančiais su vaikais jau ne pirmą dešimtmetį, ir visi jie, nepriklausomai vienas nuo kito, minėjo tą patį – klaida prasideda ne nuo sporto šakos pasirinkimo, o nuo to, kad pamirštame pažiūrėti į patį vaiką.

Temperamentas – ne užgaida, o kompasas

Vienas dziudo treneris Kaune pasakojo istoriją apie berniuką, kurį tėvai atvedė į imtynių sekciją, nes „reikia, kad sustiprėtų charakteris“. Vaikas kiekvieną treniruotę stovėdavo kampe, žvelgdamas į grindis, o namo grįždavo su ašaromis. Po pusmečio jį perkėlė į plaukimą – individualią, ramią sporto šaką, kurioje nereikia rėkti nurodymų priešininkui į veidą. Berniukas pradėjo šypsotis.

Tai nereiškia, kad drovus vaikas negali žaisti komandinių žaidimų, bet reiškia, kad reikia stebėti, kaip jis reaguoja į spaudimą, triukšmą, kontaktą su kitais. Judrus, energingas vaikas, kuris namuose nesėdi vietoje nė minutės, greičiausiai kankinsis prie šachmatų lentos ar meninės gimnastikos kilimėlio – ne todėl, kad neturi gabumų, o todėl, kad jo vidinis laikrodis tiksi kitu ritmu.

Vienas krepšinio treneris Vilniuje sako paprastai: „Aš per pirmą treniruotę žiūriu ne į tai, kaip vaikas meta kamuolį, o į tai, ar jis apskritai nori būti su kitais vaikais tame kambaryje.“ Socialinis polinkis – arba jo nebuvimas – dažnai nulemia daugiau nei bet koks fizinis rodiklis.

Kūnas kalba, tik reikia klausytis

Fiziniai gebėjimai – tema, kurioje tėvai dažnai klysta dvejopai. Vieni per anksti nusprendžia, kad vaikas „nesportiškas“, nes nepasižymi nei greičiu, nei jėga pirmoje klasėje. Kiti, priešingai, per anksti nuprognozuoja čempioną, remdamiesi vien ūgiu ar ankstyva raumenų mase.

Gimnastikos trenerė iš Klaipėdos pastebi, kad ilgomis rankomis ir kojomis apdovanoti vaikai dažnai kankinasi su pusiausvyros pratimais, bet puikiai jaučiasi plaukime ar irklavime, kur ta pati kūno sandara tampa privalumu. Ir atvirkščiai – kompaktiško sudėjimo vaikai, kuriuos tėvai nori „ištempti“ krepšiniui, dažnai suspindi gimnastikoje ar dziude, kur svorio centras žemiau – tai jėga, ne trūkumas.

Verta atkreipti dėmesį ir į koordinaciją. Vaikas, kuris nuo mažens sunkiai gaudo kamuolį ar dažnai suklumpa bėgdamas, gali puikiai jaustis vandenyje, kur gravitacija veikia kitaip, arba dviračių sporte, kur svarbiausia – balansas ant vieno taško, o ne erdvinis suvokimas visame kambaryje.

Kai tėvai bando pataisyti savo vaikystę

Keletas trenerių prisipažino, kad didžiausias iššūkis darbe – ne vaikai, o tėvai, kurie per savo atžalą bando išgyventi tai, ko patys nesugebėjo. Tėtis, kuris jaunystėje svajojo apie futbolo karjerą, bet neišėjo, dažnai spaudžia sūnų būtent į futbolą, nepaisant to, kad berniukas verkia kiekvieną kartą prieš treniruotę.

Vienas šachmatų treneris pastebėjo įdomų dalyką – kartais vaikai atranda tikrąją savo sporto šaką tik tada, kai tėvai visiškai nusileidžia ir leidžia pačiam vaikui pasirinkti iš kelių variantų, be jokio spaudimo ar lūkesčių. Paradoksalu, bet mažiau kišimosi dažnai duoda geresnį rezultatą nei kruopščiai suplanuota strategija.

Bandymų ir klaidų teisė

Realybė tokia, kad nė vienas testas, nė vienas trenerio žvilgsnis per pirmą treniruotę nepasakys tiksliai, kuri sporto šaka bus „ta pati“. Daugelis sėkmingų sportininkų prieš atrasdami savo kelią išbandė tris, keturis, penkis skirtingus sportus. Vaikui reikia laiko pajusti, ar jis nori būti komandoje, ar vienas prieš laikrodį; ar jam patinka kontaktas, ar tyla; ar jis mėgsta ritmą ir muziką, ar tikslumą ir skaičiavimą.

Geras treneris, susitikęs su naujoku, per pirmas kelias savaites stebi ne rezultatus, o vaiko veidą – ar jis grįžta iš treniruotės pavargęs, bet patenkintas, ar tiesiog pavargęs.

Vietoj recepto – kompasas kišenėje

Nėra universalios formulės, kuri iš vaiko charakterio ir kūno sudėjimo išvestų tikslų atsakymą – tarsi skaičiuoklė, į kurią suvedi duomenis ir gauni: „krepšinis“ arba „šokiai“. Yra tik kryptis, į kurią verta žiūrėti: kaip vaikas juda, kada jis šypsosi, ko jis vengia, prie ko grįžta pats, be raginimo.

Tėvo ar mamos vaidmuo šioje istorijoje – ne architektas, projektuojantis sportininko karjerą, o veikiau keleivis, sėdintis šalia ir stebintis, kur vaiko akys sušvinta ryškiau. Kartais tas atsakymas ateina ne per pirmą, o per trečią ar ketvirtą sporto klubą, ir tai visiškai normalu. Svarbiausia – neskubėti nuspręsti už vaiką, o duoti jam erdvės pačiam save atrasti judesyje.