Žinote, kiek kartų teko girdėti iš tėvų: „Bet vaikas viską mokosi, kodėl pažymiai tokie prasti?!” Ir kiekvieną kartą galvoju – jei tik žinotumėte, kas ten mokytojo galvoje vyksta vertinimo metu, viskas atrodytų kitaip. Nes tiesa yra tokia: pažymių knygelė ir tikrasis vertinimas mokytojo akyse – dažnai dvi visiškai skirtingos istorijos.
Praleidau ne vieną vakarą kalbėdamasis su pedagogais, klausdamas atviriau nei įprasta, ir supratau – egzistuoja tam tikri „nerašyti įstatymai”, apie kuriuos mokykloje niekas garsiai nekalba. Bet jie veikia. Ir stipriai.
1. Kaip mokinys reaguoja į klaidą – tai svarbiau nei pati klaida
Įsivaizduokite du mokinius, kurie padarė lygiai tą pačią klaidą per kontrolinį. Vienas suraukia kaktą ir traukia pečiais, kitas – susimąsto ir bando suprasti, kur nuklydo. Mokytojo galvoje šitie du vaikai atrodo visiškai skirtingai, net jei balai popieriuje identiški. Gebėjimas priimti klaidą kaip informaciją, o ne kaip nuosprendį – tai vienas stipriausių signalų apie mokinio potencialą.
2. Klausimai kalba garsiau nei atsakymai
Tas mokinys, kuris pakelia ranką ir klausia „o kodėl taip yra, o ne taip?” – jis dažniausiai jau užsitikrinęs sau tam tikrą pagarbą mokytojo akyse, net jei atsakymai kontroliniuose nėra tobuli. Geras klausimas rodo mąstymo procesą, o mąstymo procesas mokytojams svarbesnis nei tobulai išmoktas faktas.
3. Pastangos matomos, net kai jos nematomos pažymiuose
Mokytojas, dirbantis su klase ilgiau nei mėnesį, tiesiog žino, kas iš tikrųjų stengiasi, o kas gudriai apsimeta. Vaikas, kuris atėjo pasitikslinti po pamokos, kuris paprašė papildomos užduoties, kuris grąžino darbą su savo pastabomis paraštėse – tas vaikas įgyja kreditą, kurio niekas neįrašo į el. dienyną, bet kuris veikia vėliau, kai reikia priimti ribinius sprendimus tarp dviejų pažymių.
4. Elgesys su bendraklasiais atsispindi ir moksle
Skamba keistai, bet tai tiesa – mokytojai stebi, kaip mokinys elgiasi su kitais grupinių darbų metu. Ar padeda draugui, kuris nesupranta? Ar pasiskolina konspektą sąžiningai, ar tik nusirašo? Šitie momentai formuoja vaizdą apie charakterį, o charakteris netiesiogiai veikia ir akademinį vertinimą – nesąmoningai, bet veikia.
5. Nuoseklumas vertinamas labiau nei vienkartinis blizgesys
Vienas puikus rašinys po dešimties vidutiniškų – tai malonus siurprizas, bet ne tai, kas formuoja mokytojo nuomonę apie mokinį. Tolygus, nuoseklus darbas, net jei ne visada spindintis, sukuria pasitikėjimą. Mokytojai iš esmės linkę labiau vertinti stabilumą nei sporadiškus talento proveržius – tai jiems duoda daugiau informacijos apie realų mokinio potencialą.
6. Gebėjimas priimti grįžtamąjį ryšį – tikras lakmuso popierėlis
Kai mokytojas parašo pastabą prie darbo, ką mokinys daro toliau? Vieni tiesiog peržvelgia balą ir užverčia sąsiuvinį. Kiti perskaito komentarą, susimąsto, kartais net atsako. Tas antrasis tipas mokytojo akyse dažnai gauna papildomą pasitikėjimo dozę – net jei balas tas pats, ateityje jam bus duodama daugiau galimybių, daugiau erdvės augti.
7. Emocinė atmosfera pamokoje formuoja bendrą įspūdį
Vaikas, kuris ateina į pamoką su gera nuotaika, palaiko klasės energiją, nebijo pasijuokti iš savo klaidos – toks mokinys tampa mokytojui malonesnis darbo partneris. Ir nors tai nesusiję su žiniomis tiesiogiai, psichologiškai tokie mokiniai gauna daugiau šansų, daugiau dėmesio, daugiau kantrybės, kai kyla sunkumų.
Vietoj griežto pažymio – žmogiškas žvilgsnis
Tiesą sakant, kuo daugiau kalbuosi su mokytojais, tuo labiau įsitikinu – jie ne robotai, skaičiuojantys taškus pagal formulę. Jie žmonės, kurie kasdien stebi, jaučia, interpretuoja. Ir šitas nerašytas vertinimo sluoksnis, apie kurį mokyklose retai kalbama atvirai, iš tikrųjų yra ne mažiau svarbus nei kontroliniai darbai ir testai.
Tad kai vaikas grįžta namo su pažymiu, kuris jums atrodo neteisingas, verta prisiminti – už to skaičiaus stovi visa istorija apie požiūrį, pastangas, smalsumą ir charakterį. Ir gal vertingiausia, ką galime padaryti kaip tėvai ar patys mokiniai – ne ginčytis dėl balo, o pagalvoti, ką iš tikrųjų tas balas bandė pasakyti.
