Kodėl diferencijuotas mokymas – tai ne mada, o būtinybė

Kiekvienas mokytojas, kuris bent savaitę dirba su tikrais vaikais, greitai supranta vieną paprastą tiesą: nėra dviejų vienodų mokinių. Vienas greitai suvokia matematikos formules, bet negali parašyti dviejų sakinių be gramatinių klaidų. Kitas puikiai rašo kūrybinius tekstus, bet užstringa prie paprasčiausių skaičiavimų. Trečias turi disleksiją, ketvirtas – talentingas, bet neįtikėtinai tingus. O dar yra tie, kurie tiesiog mokosi kitaip nei visi kiti.

Diferencijuotas mokymas – tai ne kokia nors nauja pedagoginė mada, kuri ateis ir praeis kaip daugelis kitų. Tai pragmatiškas atsakymas į realybę, kad mūsų klasėse sėdi vaikai su skirtingais gebėjimais, poreikiais, interesais ir mokymosi tempais. Ir jei norime, kad kiekvienas iš jų pasiektų maksimalų savo potencialą, turime mokytis dirbti su šia įvairove, o ne ją ignoruoti.

Kai kurie mokytojai gąsdina save mintimi, kad diferencijuotas mokymas reiškia ruošti 25 skirtingas užduotis 25 mokiniams. Žinoma, tai būtų beprotybė! Tikrasis diferencijuotas mokymas yra daug protingesnis ir praktiškesnis. Jis reiškia strategišką požiūrį, kai pritaikome turinį, procesą ar produktą pagal mokinių poreikius, bet darome tai išmaniai ir efektyviai.

Lanksčios grupės – dinamika, kuri keičia viską

Pirmoji ir viena galingiausių strategijų yra lanksčių grupių kūrimas. Ir čia esminis žodis – lanksčios. Ne tos pačios grupės visus metus, ne „stiprieji”, „vidutiniokai” ir „silpnieji” (kaip mes juos slapčia vadiname galvoje), o grupės, kurios keičiasi priklausomai nuo užduoties, temos ar tikslo.

Pavyzdžiui, literatūros pamokoje viena savaitė galite grupuoti mokinius pagal skaitymo greitį – tie, kurie skaito lėčiau, gauna trumpesnį tekstą ar daugiau laiko, o greitesni skaitojai gauna sudėtingesnį kūrinį. Bet kitą savaitę, kai diskutuojate apie temas, grupuojate pagal interesus – vieni analizuoja draugystės temą, kiti – šeimos santykius, treti – visuomenės kritiką. Dar kitą kartą grupuojate pagal mokymosi stilių – vieni geriau suvokia per vizualinius šaltinius, kiti per diskusijas, treti per praktinę veiklą.

Kas vyksta tokiu atveju? Mokiniai neįstringa vienoje etiketėje. Jie mato, kad kartais yra stipresni vienoje srityje, kartais – kitoje. Tai ne tik padeda mokytis efektyviau, bet ir formuoja sveikesnį požiūrį į savo gebėjimus. Be to, jūs kaip mokytojas galite tiksliau pritaikyti savo dėmesį ir instrukcijas kiekvienai grupei.

Pakopinės užduotys – kiekvienas kopias savo laiptais

Antroji strategija, kurią dauguma mokytojų pamėgsta iškart, kai tik išbando, yra pakopinės arba „laiptų” užduotys. Idėja paprasta: visi mokiniai dirba su ta pačia tema ar sąvoka, bet skirtingais sudėtingumo lygiais.

Įsivaizduokite matematikos pamoką apie trupmenas. Bazinis lygis: mokiniai sprendžia paprastus sudėties uždavinius su vienodomis vardikliais. Vidutinis lygis: trupmenos su skirtingais vardikliais. Pažengęs lygis: žodiniai uždaviniai, kuriuose reikia ne tik sudėti trupmenas, bet ir suprasti, kada jas taikyti realioje situacijoje.

Gražiausia šios strategijos dalis – mokiniai gali judėti tarp lygių. Jei kas nors greitai įveikia bazinį lygį, jis gali pereiti prie sudėtingesnio. Jei kas nors kovoja su pažengusiu lygiu, gali grįžti ir sustiprinti pagrindus. Tai ne nuolatinis paskirstymas, o dinamiškas procesas.

Praktinis patarimas: naudokite spalvas ar simbolius skirtingiems lygiams žymėti, bet ne „lengvas-vidutinis-sunkus”, o kažką neutralesnio – „žvaigždė”, „mėnulis”, „saulė” arba tiesiog A, B, C variantai. Taip išvengsite stigmatizacijos jausmo.

Pasirinkimo lenta – autonomija, kuri motyvuoja

Trečioji strategija paremta paprastu psichologiniu principu: žmonės (ir vaikai!) labiau įsitraukia į veiklą, kurią patys pasirenka. Pasirinkimo lenta arba „mokymosi meniu” leidžia mokiniams pasirinkti, kaip jie demonstruos savo mokymąsi ar gilins supratimą.

Pavyzdžiui, po istorijos skyriaus apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, vietoj to, kad visi rašytų tą patį referatą, galite pasiūlyti pasirinkimų lentą:

• Sukurkite laiko juostą su pagrindiniais įvykiais ir trumpais paaiškinimais
• Parašykite įsivaizduojamą dienoraštį iš to laikotarpio asmens perspektyvos
• Sukurkite vizualią infografiką apie valdžios struktūrą
• Paruoškite podcast’o scenarijų apie vieną svarbų įvykį
• Sukurkite žaidimą ar viktoriną kitiems mokiniams
• Paruoškite trumpą video prezentaciją

Visi šie variantai reikalauja to paties turinio supratimo, bet leidžia mokiniams pasirinkti formatą, kuris jiems labiausiai tinka. Vizualiai mąstantys mokiniai renkasi infografiką, rašyti mėgstantys – dienoraštį, technologijomis besidominantys – video ar podcast’ą.

Svarbu čia nustatyti aiškius vertinimo kriterijus, kurie būtų vienodi visiems pasirinkimams. Pavyzdžiui: turinio tikslumas, istorinių faktų naudojimas, kritinio mąstymo demonstravimas, darbo užbaigtumas. Taip išvengsite situacijos, kai vieni mokiniai renkasi „lengvesnį” variantą.

Diferencijuotos instrukcijos – ne visiems tas pats paaiškinimas

Ketvirtoji strategija reikalauja šiek tiek daugiau planavimo, bet rezultatai yra nuostabūs. Tai diferencijuotos instrukcijos – kai skirtingoms mokinių grupėms pateikiate informaciją skirtingais būdais arba skirtingu detalumo lygiu.

Praktikoje tai gali atrodyti taip: naują temą pristatote visai klasei bendrais bruožais. Tada klasę padalinate į grupes. Vienai grupei, kuri jau turi gerą bazę arba greitai suvokia, duodate savarankišką užduotį ar tyrimo projektą – jie gali gilintis patys. Su antrąja grupe dirbate tiesiogiai – paaiškinat detaliau, atsakote į klausimus, kartu išsprendžiate pavyzdžius. Trečiajai grupei, kuriai reikia daugiausia paramos, skiriame dar daugiau laiko, naudojate papildomus vizualinius šaltinius, konkrečius pavyzdžius iš jų gyvenimo, galbūt net manipuliatyvius objektus ar kitokias priemones.

Taip, tai reiškia, kad jūs negalite tiesiog stovėti priekyje ir kalbėti 40 minučių. Bet ar tai blogai? Mokiniai, kurie gali judėti į priekį, nejunta nuobodulio. Mokiniai, kuriems reikia pagalbos, ją gauna. O jūs kaip mokytojas dirbate efektyviau, nes jūsų dėmesys nukreiptas ten, kur jo labiausiai reikia.

Vienas praktiškiausių būdų tai įgyvendinti – stotelių rotacija. Sukuriate 3-4 mokymosi stoteles klasėje: viena – savarankiškas darbas su kompiuteriais ar užduočių lapais, kita – grupinis projektas, trečia – darbas su mokytoju, ketvirta – kūrybinė užduotis. Grupės rotuoja kas 15-20 minučių. Taip kiekviena grupė gauna tai, ko jai reikia, o jūs turite laiko intensyviai padirbėti su ta grupe, kuriai reikia tiesioginio mokymo.

Įvertinimas kaip mokymosi įrankis, ne tik balas

Penktoji strategija – tai formuojamasis vertinimas, pritaikytas skirtingiems mokiniams. Daugelis mokytojų daro klaidą, manydami, kad vertinimas – tai tik kontrolinis darbas mėnesio pabaigoje. Tikrasis diferencijuotas mokymas naudoja vertinimą kaip nuolatinį mokymosi įrankį.

Trumpi, dažni patikrinimai padeda suprasti, kur kiekvienas mokinys yra savo mokymosi kelyje. Bet čia svarbu – šie patikrinimai gali būti skirtingi. Vienam mokiniui galite duoti žodinį klausimą, kitam – rašytinę užduotį, trečiam – praktinę demonstraciją. Svarbu ne formatas, o ar mokinys supranta sąvoką.

„Exit tickets” arba išėjimo bilietai pabaigoje pamokos – puikus būdas greitai įvertinti supratimą. Bet vėlgi, galite diferencijuoti: vieni mokiniai rašo, ką išmoko, kiti nupieš diagramą, treti atsako į konkretų klausimą. Visi demonstruoja supratimą, bet būdais, kurie jiems priimtinesni.

Dar vienas galingas įrankis – savęs vertinimas ir tikslų kėlimas. Padėkite mokiniams nustatyti asmeninius mokymosi tikslus, paremtus jų dabartiniu lygiu. Stiprus matematikas gali siekti įvaldyti pažangias problemas, o kovojantis – suprasti pagrindines operacijas. Abu siekia progreso, tik nuo skirtingų startinių taškų.

Technologijos – diferenciacijos superdraugas

Šeštoji strategija – protingas technologijų naudojimas. Ir čia turiu pasakyti: technologijos yra tiesiog dovana mokytojams, kurie nori diferencijuoti mokymą, bet neturi 48 valandų per parą.

Yra daugybė programų ir platformų, kurios automatiškai prisitaiko prie mokinio lygio. Khan Academy, Duolingo, IXL ir daugelis kitų analizuoja mokinio atsakymus ir pateikia užduotis, kurios yra tinkamo sudėtingumo lygio – nei per lengvos, nei per sunkios. Tai tarsi turėti asmeninį mokytoją kiekvienam mokiniui.

Bet technologijos gali padėti ir paprastesniais būdais. Google Classroom leidžia paskirstyti skirtingas užduotis skirtingiems mokiniams. Flipgrid leidžia mokiniams atsakyti video formatu – puiku tiems, kurie geriau išreiškia mintis kalbėdami nei rašydami. Quizlet, Kahoot ir panašios platformos leidžia kurti skirtingų lygių klausimus ir žaidimus.

Vienas mano mėgstamiausių būdų – diferencijuoti namų darbus naudojant QR kodus. Ant lentos ar užduočių lapo priklijuojate kelis QR kodus. Vienas veda į bazines užduotis, kitas – į vidutinio lygio, trečias – į iššūkį. Mokiniai gali pasirinkti patys arba jūs galite rekomenduoti, kurį skenuoti. Tai paprasta, bet efektyvu!

Žinoma, technologijos nėra magiškas sprendimas. Jos yra įrankis, ir kaip bet kuris įrankis, turi būti naudojamos protingai. Bet kai naudojamos gerai, jos gali sutaupyti jums dešimtis valandų ir suteikti mokiniams personalizuotą mokymosi patirtį, kurią kitaip būtų neįmanoma pasiekti.

Aplinka ir ištekliai – klasė, kuri dirba jums

Septintoji strategija dažnai pamirštama, bet ji labai svarbi – fizinės klasės aplinkos ir išteklių organizavimas taip, kad palaikytų diferencijuotą mokymą.

Pirma, pagalvokite apie mokymosi zonas jūsų klasėje. Galbūt vienas kampas gali būti tylioji zona savarankiškam darbui, kitas – bendradarbiavimo zona grupiniam darbui, trečias – interaktyvi zona su lenta ar kompiuteriais. Mokiniai gali judėti tarp zonų priklausomai nuo užduoties ir savo poreikių.

Antra, turėkite diferencijuotų išteklių biblioteką. Tai gali būti lentyna su knygomis skirtingų skaitymo lygių, užduočių lapai skirtingo sudėtingumo, manipuliatyvūs objektai, vizualios priemonės. Kai mokiniai žino, kad šie ištekliai yra prieinami ir jie gali juos naudoti, kai reikia, jie tampa savarankiškesniais mokytojais.

Trečia, naudokite vizualius priminimus ir instrukcijas. Plakatai su žingsniais, kaip spręsti tam tikrą problemą, vizualūs žodynai, diagramos – visa tai padeda mokiniams, kuriems reikia papildomos paramos, bet neleidžia jiems jaustis, kad jie „atsiliko”, nes informacija prieinama visiems.

Ketvirta, lanksčios sėdėjimo vietos. Kai kurie mokiniai geriau koncentruojasi sėdėdami ant kamuolio, kiti – stovėdami prie aukšto stalo, treti – tradiciškai prie stalo. Jei galite suteikti šį lankstumą, pamatysite skirtumą.

Kai teorija tampa tikrove – kaip visa tai sujungti

Dabar, kai žinote septynias strategijas, galbūt jaučiatės šiek tiek priblokšti. Kaip visa tai pritaikyti praktikoje, kai turite 30 mokinių, 5 pamokas per dieną ir krūvą popamokinių pareigų?

Štai tiesa: jums nereikia daryti visko iš karto. Pradėkite nuo vienos strategijos, kuri jums atrodo labiausiai įgyvendinama. Galbūt tai bus pasirinkimo lenta vienai temai per savaitę. Arba lanksčios grupės vienai pamokai. Kai tai taps natūralu, pridėkite dar vieną strategiją.

Svarbu suprasti, kad diferencijuotas mokymas nėra viskas arba nieko. Tai ne taip, kad arba diferencijuojate kiekvieną pamokos minutę, arba visai nediferencijuojate. Tai spektras. Net maži žingsniai daro didelį skirtumą.

Kitas svarbus dalykas – bendradarbiaukite su kolegomis. Jei trys mokytojai mokote tą patį dalyką, galite pasidalinti diferencijuotų užduočių kūrimu. Vienas sukuria pakopines užduotis, kitas – pasirinkimo lentą, trečias – skirtingų lygių vertinimus. Tada visi dalijatės. Taip sutaupote laiko ir energijos.

Taip pat svarbu kalbėti su mokiniais apie tai, ką darote. Paaiškinkite, kad skirtingi žmonės mokosi skirtingai, ir tai yra normalu. Kad gauti skirtingas užduotis nereiškia būti „protingesniam” ar „kvailesniam”, o tiesiog gauti tai, ko tau reikia, kad augtum. Kai mokiniai supranta logiką už diferencijuoto mokymo, jie ne tik priima jį, bet ir tampa aktyviais savo mokymosi partneriais.

Ir štai kas nuostabu: kai pradėsite diferencijuoti mokymą, pamatysite pokyčius ne tik mokiniuose, bet ir savyje. Jūsų pamokos taps dinamiškesnės, įdomesnės, mažiau nuspėjamos. Jūs geriau pažinsite savo mokinius – jų stiprybes, iššūkius, interesus. Mokymas vėl taps įdomus, nes jūs nuolat prisitaikote, eksperimentuojate, tobulėjate.

Taip, kartais bus sunku. Bus dienų, kai planas neveiks, kai grupės bus per triukšmingos, kai technologijos suges, kai jausite, kad paprasčiau būtų grįžti prie seno „visiems tas pats” metodo. Bet tada pamąstykite apie tą mokinį, kuris pagaliau suprato sąvoką, nes gavote jam tinkamą užduotį. Arba apie tą, kuri sužibo, kai galėjo parodyti savo mokymąsi kūrybiniu būdu. Arba apie tą, kuris pirmą kartą per metus pasakė: „Man patiko ši pamoka.”

Diferencijuotas mokymas nėra tobulas. Jis nėra lengvas. Bet jis yra veiksmingas, prasmingas ir, tiesą sakant, vienintelis būdas tikrai pasiekti visus mokinius jūsų klasėje. O argi ne tam mes ir tampame mokytojais – kad pasiektume kiekvieną vaiką ir padėtume jam augti? Šios septynios strategijos – tai ne dar viena našta ant jūsų pečių, o įrankiai, kurie padės jums daryti tai, ką jau norite daryti, tik geriau. Ir kai pradėsite jas naudoti, pamatysite, kad jos ne tik padeda mokiniams mokytis – jos padeda jums mylėti mokymą iš naujo.