Kodėl skaitmeninis raštingumas tapo būtinybe, o ne priedėlis

Prisimenu, kai prieš kelerius metus kolega mokytoja sakė: „Aš mokytojas, o ne IT specialistas!” Suprantu tą jausmą – ir aš pats taip galvojau. Bet dabar, kai mūsų mokiniai gimė su planšetėmis rankose, o jų gyvenimas neatsiejamas nuo technologijų, nebegalime daryti visko kaip anksčiau. Skaitmeninis raštingumas nėra kažkoks papildomas dalykas, kurį reikia „įsprausti” į programą – tai natūrali šiuolaikinio mokymosi dalis.

Tiesą sakant, skaitmeninis raštingumas – tai ne tik gebėjimas naudotis kompiuteriu ar telefonu. Tai kritinis mąstymas apie informaciją, kurią randame internete, gebėjimas bendrauti skaitmeninėje erdvėje, kurti turinį, spręsti problemas naudojant technologijas ir, svarbiausia, daryti tai saugiai ir atsakingai. Kai kurie mokytojai vis dar mano, kad tai tik informatikos mokytojų reikalas, bet realybė kitokia – kiekvienas iš mūsų turi prisidėti.

Nuo ko pradėti, kai jaučiatės priblokšti

Gerai žinau tą jausmą, kai žiūri į visas tas technologijas ir galvoji: „Iš kur man pradėti?” Pirmiausia – atsikvėpk. Nereikia viską išmokti iš karto. Aš pats pradėjau nuo labai paprastų dalykų ir vis dar mokausi.

Pirmas žingsnis – įvertink, ką jau moki. Galbūt jau naudoji el. paštą, Google Docs ar net PowerPoint. Tai jau yra pradžia! Nereikia galvoti, kad turi tapti technologijų guru per naktį. Pradėk nuo vieno įrankio, kuris atrodytų naudingas tavo pamokoms, ir išmok jį naudoti gerai. Kai jausies patogiai, pereik prie kito.

Mano patarimas – pasirink kažką, kas iš tiesų palengvins tavo gyvenimą, o ne apsunkins. Pavyzdžiui, jei nuolat taisai rašinius ir tai užima daug laiko, gal pradėk nuo Google Classroom, kur mokiniai gali pateikti darbus elektroniniu būdu, o tu gali juos komentuoti tiesiogiai dokumente. Arba jei pastebėjai, kad mokiniams sunku suprasti sudėtingas temas, gal pamėgink kurti trumpus vaizdo įrašus su Loom ar net tiesiog įrašyk ekraną su paaiškinimu.

Konkretūs įrankiai, kurie tikrai veikia klasėje

Dabar pereisiu prie konkrečių dalykų, nes teorija be praktikos – kaip kava be kofeino. Štai įrankiai, kuriuos aš pats naudoju ir kurie neapvylė.

Google Workspace for Education – tai mano kasdienybė. Google Classroom leidžia organizuoti pamokas, dalintis medžiaga, rinkti darbus. Google Forms puikiai tinka trumpiems testams ar apklausoms. O Google Docs? Tai tiesiog stebuklas, kai reikia bendradarbiauti – mokiniai gali kartu dirbti prie projekto, o tu gali matyti, kas ką daro realiu laiku.

Kahoot ir Quizizz – jei nori, kad mokiniai tikrai įsitrauktų į pamoką, šie viktorinų įrankiai veikia kaip magija. Aš naudoju juos ne tik žinių patikrinimui, bet ir naujos medžiagos įvedimui. Vaikai konkuruoja, juokiasi, o kartu ir mokosi. Ir kas svarbiausia – tu gauni akimirksnius atsiliepimus apie tai, ką jie supranta, o ko ne.

Padlet – tai kaip skaitmeninė lenta, kur visi gali klijuoti savo mintis, nuotraukas, nuorodas. Puikiai tinka smegenų šturmui ar projektams. Kartą darėme pamokę apie literatūros herojus, ir kiekvienas mokinys turėjo sukurti savo „kortelę” su citatomis, nuotraukomis ir analize. Rezultatas buvo įspūdingas.

Canva – jei tavo mokiniai turi kurti prezentacijas ar plakatus, užmiršk nuobodų PowerPoint (atsiprašau, Microsoft). Canva turi šimtus šablonų, paprasta naudoti ir rezultatai atrodo profesionaliai. Aš pats naudoju ją pamokų medžiagai kurti.

Edpuzzle – šis įrankis leidžia paimti bet kokį vaizdo įrašą (iš YouTube ar kur nors kitur) ir įterpti klausimus. Taip mokiniai negali tiesiog „prasukti” vaizdo įrašo – jie turi sustoti ir atsakyti į klausimus. Puiku namų darbams ar apverstai klasei.

Kaip integruoti technologijas neprarandant pamokos esmės

Didžiausia klaida, kurią mačiau (ir pats dariau) – naudoti technologijas tik dėl to, kad jos yra. Planšetė ar kompiuteris nėra tikslas savaime. Technologija turi padėti pasiekti mokymosi tikslus, o ne juos užgožti.

Prieš naudodamas bet kokį įrankį, paklausiu savęs: „Ar tai padės mokiniams geriau suprasti temą? Ar tai skatins kritiką mąstymą? Ar tai leis jiems kažką sukurti ar išreikšti?” Jei atsakymas „ne”, tada galbūt tas įrankis nereikalingas.

Pavyzdžiui, jei mokai apie Antrąjį pasaulinį karą, gali tiesiog parodyti dokumentinį filmą. Bet gali ir leisti mokiniams naudoti Google Earth, kad jie patys tyrinėtų mūšių vietas, o paskui Padlet platformoje dalintųsi savo atradimais ir refleksijomis. Matai skirtumą? Antrasis variantas skatina aktyvų mokymąsi, kritinį mąstymą ir bendradarbiavimą.

Dar vienas dalykas – nebijok mišrių pamokų. Ne viskas turi būti skaitmeninis. Kartais geriausia pamoka yra ta, kur derinamos tradicinės ir skaitmeninės priemonės. Gal pradedi nuo diskusijos klasėje, paskui mokiniai dirba grupėse su planšetėmis, o baigia ranka rašydami refleksiją. Įvairovė – tai raktas.

Skaitmeninio saugumo ir etikos mokymas (be pamokslų)

Čia labai svarbi tema, bet dažnai mokytojai ją praleidžia arba paverčia nuobodžia paskaita apie tai, ko negalima daryti. Mokiniai turi suprasti ne tik „kaip”, bet ir „kodėl” saugumas ir etika yra svarbūs.

Aš mėgstu integruoti šias temas natūraliai į pamokas. Pavyzdžiui, kai mokiniai ieško informacijos projektui, diskutuojame apie šaltinių patikimumą. Kaip atskirti tikras naujienas nuo melagingų? Kas yra tas autorius? Ar šaltinis šališkas? Tai kritinio mąstymo ugdymas praktikoje.

Arba kai naudojame socialines platformas mokymosi tikslais (pvz., tą patį Padlet), kalbame apie skaitmeninį pėdsaką. Ką reiškia skelbti kažką viešai? Kaip mūsų žodžiai internete gali paveikti kitus? Ar viskas, ką matome internete, yra tiesa?

Slaptažodžių saugumas, privatumo nustatymai, autorių teisės – visa tai gali būti mokoma ne kaip atskira tema, bet kaip dalis įprastų pamokų. Kai mokinys nori naudoti nuotrauką iš Google savo prezentacijai, tai puiki proga pakalbėti apie autorių teises ir kur rasti nemokamų nuotraukų (pvz., Unsplash, Pixabay).

Kai technologija neveikia (o ji tikrai neveiks)

Būk pasiruošęs, kad kažkas nepavyks. Internetas nutrūks. Planšetės neįsikraus. Programa neveiks. Tai nutinka visiems, net technologijų ekspertams. Svarbiausia – nepanikuoti.

Visada turėk atsarginį planą. Jei planavai naudoti Kahoot viktoriną, turėk popierinę versiją. Jei mokiniai turėjo dirbti su Google Docs, o internetas nutrūko, leisk jiems dirbti poromis su užrašų knygomis. Lankstumas – tai mokytojo supergebėjimas.

Ir dar vienas dalykas – nebijok prašyti pagalbos. Gal tavo klasėje yra mokinys, kuris puikiai išmano technologijas? Leisk jam padėti. Tai ne tik išspręs tavo problemą, bet ir suteiks tam mokiniui lyderio vaidmenį. Aš turiu kelis „technologijų asistentas” kiekvienoje klasėje, ir jie didžiuojasi galėdami padėti.

Kartais technologijos neveikia ne dėl techninių priežasčių, bet dėl to, kad mokiniai nesuprato, ką daryti. Todėl visada aiškiai paaiškinki instrukcijas, geriausiai parodyk ekrane, o dar geriau – turėk rašytines instrukcijas su ekrano nuotraukomis. Taip mokiniai gali dirbti savo tempu ir grįžti prie instrukcijų, jei pamiršo žingsnį.

Profesinis tobulėjimas be streso

Žinau, kad mokytojai jau ir taip perpildyti darbo. Bet skaitmeninio raštingumo mokymasis neturi būti dar viena našta. Yra daug būdų mokytis be papildomo streso.

YouTube – rimtai, ten yra tūkstančiai nemokamų pamokų apie bet kokį įrankį. Užtenka įvesti „kaip naudoti Google Classroom” ir gausi dešimtis vaizdo įrašų. Žiūrėk 10 minučių per pietų pertrauką – ir jau išmoksi kažko naujo.

Kolegų tinklas – kalbėkis su kitais mokytojais. Gal kas nors jau naudoja įrankį, kurį nori išmokti? Paprašyk pademonstruoti. Arba sukurk nedidelę mokytojų grupę, kur galėtumėte dalintis patirtimi. Mes savo mokykloje turime „Technologijų ketvirtadienį” – kartą per mėnesį susitinkame 30 minučių ir kas nors parodo įrankį, kurį naudoja.

Internetinės bendruomenės – Facebook grupės, Twitter (#EdTech hashtag), forumai. Ten rasite mokytojų iš viso pasaulio, kurie dalijasi idėjomis, resursais ir sprendžia problemas. Nebijok užduoti klausimų – pedagogų bendruomenė paprastai labai palanki.

Mokyklos mokymai – jei tavo mokykla siūlo mokymus, naudokis jais. Taip, žinau, kad po pamokų nenori niekur eiti, bet vienas geras mokymas gali sutaupyti daug laiko ateityje.

Ir svarbiausia – mokykis kartu su mokiniais. Nebijok pasakyti: „Aš irgi pirmą kartą tai naudoju, tad mokysimės kartu.” Tai ne silpnumo ženklas, o puikus pavyzdys, kaip reikia mokytis visą gyvenimą.

Realūs pavyzdžiai iš klasės, kurie tikrai veikė

Teorija teorija, bet papasakosiu, kas man asmeniškai pavyko.

Skaitmeniniai portfeliai – kiekvienas mokinys sukūrė Google Sites puslapį, kur per metus rinko savo geriausius darbus. Metų pabaigoje jie pristatė savo portfelius tėvams. Tai buvo neįtikėtina – mokiniai matė savo pažangą, tėvai buvo sužavėti, o aš turėjau puikų būdą įvertinti jų mokymąsi.

Podcast’ai vietoj rašinių – kartą leidau mokiniams pasirinkti: rašyti tradicinį rašinį apie knygą arba sukurti podcast’ą. Pusė klasės pasirinko podcast’ą, ir rezultatai buvo nuostabūs. Jie naudojo nemokamą Audacity programą, pridėjo muziką, net darė „interviu” su knygos personažais. Kūrybiškumas buvo neribojamas.

Virtualios ekskursijos – kai negalėjome vykti į muziejų, naudojome Google Arts & Culture. Mokiniai galėjo „vaikščioti” po Louvre ar Prado muziejus, priartinti meno kūrinius ir net matyti juos geriau nei tikrame gyvenime. Paskui kūrė savo virtualias parodas Padlet platformoje.

Bendradarbiavimas su kita mokykla – per Skype susijungėme su klase iš kitos šalies. Mokiniai pristatė savo kultūras, kalbėjo anglų kalba, užduodavo klausimus. Tai buvo daug įdomiau nei bet koks vadovėlis.

Flipgrid diskusijos – vietoj tradicinių diskusijų klasėje, naudojau Flipgrid, kur mokiniai įrašo trumpus vaizdo atsakymus į klausimus. Tai puiku introvertiškiems mokiniams, kurie nedrįsta kalbėti klasėje, bet turi ką pasakyti. Be to, jie gali peržiūrėti kitų atsakymus ir atsakyti į juos – diskusija tęsiasi už klasės ribų.

Kai viskas susideda į vieną paveikslą

Žinai, kas keisčiausia? Kai pradedi integruoti skaitmeninį raštingumą į pamokas, staiga supranti, kad tai ne papildomas darbas – tai kitoks būdas daryti tai, ką jau darei. Tu vis tiek mokai tos pačios medžiagos, tik dabar turi daugiau įrankių ir galimybių.

Mokiniai tampa aktyvesni, labiau įsitraukia, geriau įsimena. Ir ne dėl to, kad technologijos yra „šaunios” (nors tai irgi padeda), bet dėl to, kad jos leidžia mokiniams mokytis savo būdu, savo tempu, išreikšti save įvairiais būdais.

Taip, pradžioje bus sunku. Bus dienų, kai pagalvosi: „Kodėl aš to imiausi?” Bet bus ir dienų, kai mokinys, kuris niekada nedalyvavo pamokose, staiga sukurs nuostabų projektą. Arba kai introvertiška mergaitė įrašys podcast’ą, kuris privers visus sustoti ir klausytis. Arba kai tėvai parašys tau padėkos laišką, nes jų vaikas pirmą kartą sako, kad pamokos įdomios.

Nereikia būti technologijų ekspertu. Nereikia viską žinoti. Tiesiog pradėk nuo mažų žingsnių, būk atviras mokytis, nebijok klysti ir leisk mokiniams būti tavo mokytojais. Skaitmeninis raštingumas – tai ne dar vienas dalykas, kurį reikia „padaryti”. Tai būdas paruošti mokinius gyvenimui, kuriame jie gyvens, o ne tam, kuriame gyvenom mes.

Ir jei šiandien išsinešei tik vieną dalyką iš šio straipsnio, tebūnie tai: pradėk nuo vieno įrankio, vienos pamokos, vieno mažo pokyčio. Rytoj bus lengviau. O poryt – dar lengviau. Ir staiga pastebėsi, kad tu ir tavo mokiniai keliaujate kartu į ateitį, kur technologijos tarnauja mokymui, o ne atvirkščiai.