Pasiruošimas – ne rutina, o įprotis
Mokytojai retai kalba apie tai, kaip patys ruošiasi pamokoms. Tai tarsi virtuvė, kurios lankytojai nemato – bet būtent ten viskas ir vyksta. Stebint patyrusius pedagogus, galima pastebėti kelis dalykus, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasti, bet iš tiesų reikalauja disciplinos.
Ir svarbiausia – šie metodai veikia ne tik klasėje. Juos galima pritaikyti bet kam, ko mokotės patys.
Ką iš tiesų daro patyrę mokytojai
1. Jie pradeda nuo tikslo, ne nuo turinio. Prieš rinkdami medžiagą, mokytojai klausia: ką mokinys turėtų sugebėti padaryti po šios pamokos? Savarankiškai besimokant tai reiškia – prieš sėdant prie knygos ar vaizdo įrašo, užsirašyti vieną konkretų rezultatą, kurio siekiate.
2. Jie naudoja „atgalinį planavimą”. Pradedama nuo galo – nuo to, kaip bus tikrinama, ar medžiaga išmokta. Tada statomas kelias atgal. Jei žinote, kad turėsite paaiškinti temą kitam žmogui, ruošiatės visiškai kitaip nei tiesiog skaitydami.
3. Jie palieka tarpus. Gerai parengta pamoka nėra prikimšta informacijos. Mokytojai sąmoningai palieka vietos klausimams, apmąstymams, klaidoms. Savarankiškai mokantis tai reiškia – neiti per greitai, leisti sau sustoti.
4. Jie kartoja skirtingais būdais. Ta pati sąvoka gali būti paaiškinta per pavyzdį, per schemą, per palyginimą. Tai ne kartojimas dėl kartojimo – tai skirtingų supratimo kanalų aktyvinimas. Jei kažko nesuprantate iš teksto, ieškokite to paties vaizdo forma ar pabandykite paaiškinti žodžiais.
5. Jie numato klaidas iš anksto. Patyrę pedagogai žino, kur mokiniai dažniausiai suklupta. Prieš pamoką jie galvoja apie tai, kas gali sukelti painiavą. Mokydamiesi savarankiškai galite daryti tą patį – klausti savęs, kur tikėtina, kad supainiosite, ir ten skirti daugiau dėmesio.
6. Jie naudoja „minimalų gyvybingą paaiškinimą”. Ne viskas, kas žinoma apie temą, turi patekti į pamoką. Geriausi mokytojai moka atsirinkti, kas svarbiausia. Tai labai svarbu savarankiškam mokymuisi – ne visi šaltiniai vienodai vertingi, ir ne visa informacija reikalinga.
7. Jie reflektuoja po, ne tik prieš. Po pamokos mokytojai dažnai trumpai užsirašo, kas veikė ir kas ne. Tai ne biurokratija – tai atminties ir metodų tobulinimo įrankis. Penkios minutės po mokymosi sesijos gali duoti daugiau nei valanda papildomo kartojimo.
Tai, kas lieka, kai pamoka baigiasi
Visi šie metodai turi vieną bendrą bruožą – jie reikalauja sąmoningumo. Ne pastangų daugiau, o dėmesio geriau. Mokytojai per metus išmoksta, kad chaotiškas aktyvumas ir tikras mokymasis – skirtingi dalykai. Tas pats galioja ir savarankiškam mokymuisi.
Nereikia taikyti visų septynių metodų iš karto. Pakanka pradėti nuo vieno – pavyzdžiui, prieš kitą mokymosi sesiją užsirašyti, ko tiksliai norite iš jos išeiti. Tai mažas pokytis, bet jis keičia viską, kas seka po jo.
