Valanda, kuri dažniausiai dingsta niekur

Dauguma mokytojų gerai žino tą jausmą – diena praėjo, o kažkur tarp patikrintų sąsiuvinių ir rytojaus pamokų plano dingo dar viena valanda. Ne prie telefono, ne prie knygos. Tiesiog – dingo. Ir tai nėra tingėjimas ar blogos valios reikalas. Tai tiesiog įprotis neplanuoti to, kas atrodo per mažai svarbu, kad būtų verta planuoti.

Bet kai kurie mokytojai žiūri į tą valandą kitaip.

Ką daro tie, kurie išnaudoja laiką kitaip

Viena pradinių klasių mokytoja iš Kauno pasakojo, kad prieš kelerius metus nusprendė kiekvieną dieną skirti 45 minutes tik vienai veiklai – piešimui. Ne tam, kad taptų menininke. Tiesiog todėl, kad norėjo. Po metų ji pastebėjo, kad ne tik piešia geriau, bet ir mažiau pervargsta. „Smegenys turi kur pailsėti nuo žodžių,” – sakė ji.

Kitas mokytojas, dirbantis gimnazijoje, tą valandą naudoja fiziniam aktyvumui – bet ne sporto salėje, o tiesiog eidamas pėsčiomis be tikslo. Jokių ausinių, jokio podcast’o. Tik ėjimas. Jis sako, kad per tuos metus tai tapo vienintele dienos dalimi, kurios jis tikrai laukia.

Skirtingi žmonės, skirtingos veiklos – bet vienas bendras bruožas: jie nusprendė iš anksto, ką darys su ta valanda, ir neleido jai tiesiog nutekėti.

Kodėl valanda per dieną iš tikrųjų yra daug

Matematika čia paprasta, bet ji vis tiek stebina. Valanda per dieną per metus – tai daugiau nei 15 pilnų darbo dienų. Tiek laiko pakanka išmokti pagrindinio muzikos instrumento, perskaityti keliasdešimt knygų, išmokti naujos kalbos pagrindų arba tiesiog gerai išsimiegoti, jei ta valanda einama miegoti anksčiau.

Problema ne laiko trūkumas. Problema – kad ta valanda retai būna sąmoninga. Ji prabėga tarp skrollinimo ir kažkokio serialo, kurį žiūrime ne todėl, kad norime, o todėl, kad reikia kažką daryti.

Technika, kurią mini beveik visi

Daugelis mokytojų, kurie sąmoningai naudoja laisvą valandą, mini vieną paprastą dalyką – jie nusprendžia vakare, ne ryte. Ryte valios resursai dar nepanaudoti, bet rytas dažnai chaotiškas. Vakaras – kitaip. Kai diena jau baigta, lengviau ramiai pagalvoti: ką aš noriu daryti rytoj tą valandą?

Tai ne planas. Tai tiesiog sprendimas, priimtas iš anksto, kad nereikėtų jo priimti tada, kai esi pavargęs ir lengviausia tiesiog pasiimti telefoną.

Tai, ko niekas nepasakys atvirai

Yra vienas dalykas, apie kurį kalbama mažiau – kad ta valanda kartais gali būti skirta tiesiog nieko neveikimui. Ir tai irgi yra pasirinkimas, ne nesėkmė. Mokytojai, dirbantys su vaikais aštuonias valandas per dieną, kartais labiausiai reikalingas dalykas yra ne produktyvumas, o tyla.

Skirtumas tarp valandos, kuri dingsta, ir valandos, kuri duoda kažką atgal, dažnai yra tik tas: ar tu pats nusprendei, kaip ją praleisi. Net jei tas sprendimas – tiesiog sėdėti ir nieko nedaryti. Sąmoningas poilsis ir atsitiktinis skrollinimas jautiesi visiškai skirtingai, nors iš šalies gali atrodyti panašiai.

Valanda per dieną nekeičia gyvenimo per savaitę. Bet per metus – keičia. Tyliai, be dramatikos, bet keičia.